Intraveninė terapija – paprastai ir aiškiai

Intraveninė terapija (lašelinė) – tai gydymo ir sveikatinimo būdas, kai įvairios medžiagos – skysčiai, vitaminai, mineralai, elektrolitai ar vaistai – suleidžiamos tiesiai į veną.

Tokiu būdu jos iš karto patenka į kraują ir pradeda veikti daug greičiau nei geriamos tabletėmis. Dėl to ši terapija dažnai naudojama ne tik ligoninėse, bet ir klinikose, kur siekiama greitai pagerinti savijautą, atkurti skysčių balansą, sumažinti nuovargį ar sustiprinti imuninę sistemą. Intraveninė terapija tapo populiari ir tarp žmonių, norinčių greitesnės energijos, atsistatymo po ligų ar tiesiog stipresnio poveikio nei įprasti papildai.

Kaip vyksta intraveninė terapija?

Procedūra prasideda nuo to, kad medicinos specialistas į veną įveda ploną kateterį – mažą, lankstų vamzdelį, per kurį lašinamas tirpalas. Kateteris dažniausiai statomas į dilbio ar plaštakos veną. Tuomet prijungiama lašelinė su tirpalu, o infuzijos greitis reguliuojamas taip, kad skystis patektų tolygiai ir saugiai. Visa procedūra trunka maždaug 30–60 minučių, o žmogus tuo metu gali gulėti ar sėdėti, skaityti, naršyti telefone ar tiesiog atsipalaiduoti. Poveikis dažnai jaučiamas dar procedūros metu arba netrukus po jos – ypač jei buvo trūkumas skysčių, elektrolitų ar tam tikrų vitaminų.

Kam gali būti naudinga intraveninė terapija?

Intraveninė terapija gali padėti įvairiose situacijose. Ji tinka žmonėms, jaučiantiems didžiulį nuovargį, energijos trūkumą, patiriantiems daug streso ar miego sutrikimų. Taip pat IV terapija naudinga tada, kai organizmas neteko daug skysčių dėl vėmimo, viduriavimo, karščiavimo ar infekcijų. Žmonės, kurie dažnai serga peršalimo ligomis, gali pasirinkti imunitetą stiprinančią terapiją su vitaminais ir antioksidantais. Po operacijų ar intensyvaus fizinio krūvio intraveninė terapija padeda greičiau atsistatyti – atkurti elektrolitus, sumažinti raumenų nuovargį ir skatinti regeneraciją. Lašelinėse gali būti leidžiami vitaminai (pvz., vitaminas C imunitetui ar B grupė nervų sistemai), mineralai (magnis atsipalaidavimui, cinkas imuninei funkcijai), elektrolitai skysčių balansui ir kitos medžiagos, kurios palaiko organizmo atsparumą.

Pagrindiniai intraveninės terapijos privalumai

Vienas didžiausių intraveninės terapijos privalumų – itin greitas poveikis, nes veikliosios medžiagos iš karto patenka į kraują. Antra, jos apeina virškinimo sistemą, todėl net ir turint virškinimo sutrikimų ar prastesnį medžiagų įsisavinimą galima gauti maksimalų rezultatą. IV terapijos metu medžiagos pasisavinamos beveik 100 %, o gydytojas gali tiksliai parinkti jų kiekį ir proporcijas pagal žmogaus organizmo būklę, kraujo tyrimus ar nusiskundimus.

Tai leidžia sukurti individualiai pritaikytą terapiją, kuri padeda greitai pagerinti energiją, skysčių balansą, nuotaiką ar bendrą savijautą. Be to, intraveninė terapija naudinga žmonėms, kurie blogai toleruoja tabletes arba tiesiog nori stipresnio poveikio nei maisto papildai.

Galimos rizikos ir atsargumo priemonės

Nors intraveninė terapija laikoma saugia procedūra, ji vis tiek turi tam tikrų rizikų. Dūrio vietoje gali atsirasti mėlynė, paraudimas ar nedidelis skausmas. Retais atvejais, jei nesilaikoma tinkamų higienos taisyklių, gali kilti infekcija. Yra ir alerginių reakcijų tikimybė, todėl prieš procedūrą būtina pasakyti gydytojui apie visas žinomas alergijas.

Žmonėms, sergantiems širdies nepakankamumu, inkstų ligomis ar turintiems skysčių kaupimosi problemų, lašelinės skiriamos tik įvertinus būklę, nes per didelis skysčių kiekis gali sukelti komplikacijų. Dėl šių priežasčių intraveninė terapija turėtų būti atliekama tik licencijuotose gydymo įstaigose, prižiūrint kvalifikuotam medicinos personalui.

Ar intraveninė terapija yra stebuklingas sprendimas?

Nors intraveninė terapija gali greitai pagerinti savijautą, ji nėra stebuklingas sprendimas, kuris pakeistų viską. Tai nėra alternatyva taisyklingai mitybai, pakankamam miegui, judėjimui ar streso valdymui.

Geriausias ir tvariausias rezultatas pasiekiamas tada, kai IV terapija tampa papildoma priemone, padedančia organizmui tada, kai jam trūksta resursų arba kai norimas greitesnis poveikis. Tai ypač naudinga aktyviai gyvenantiems, daug dirbantiems ar po ligų atsigaunantiems žmonėms, tačiau tai nėra pagrindinis sveikatos palaikymo būdas.