Limfoma yra viena iš dažniausių onkologinių ligų, priklausančių kraujo vėžio kategorijai. Ji prasideda limfinėje sistemoje, kuri yra svarbi žmogaus imuninės sistemos dalis. Limfinė sistema sudaryta iš limfmazgių, limfinių kraujagyslių, blužnies, tonzilių, užkrūčio liaukos ir kaulų čiulpų. Ši sistema padeda organizmui kovoti su infekcijomis ir kitomis ligomis. Kai šioje sistemoje atsiranda pakitimų ir limfocitai – baltieji kraujo kūneliai – pradeda nekontroliuojamai daugintis, išsivysto limfoma.

Limfomos atsiradimo priežastys

Tikslios limfomos atsiradimo priežastys nėra iki galo aiškios, tačiau tyrimai rodo, kad tam tikri veiksniai gali padidinti riziką susirgti šia liga. Štai keli iš jų:

• Imuninės sistemos susilpnėjimas, pavyzdžiui, sergant ŽIV ar po organų transplantacijos

• Genetiniai veiksniai – šeimos istorija gali turėti įtakos

• Virusinės infekcijos, tokios kaip Epstein-Barr virusas, hepatito C virusas ar žmogaus T-ląstelių leukemijos virusas (HTLV-1)

• Tam tikros cheminės medžiagos, įskaitant pesticidus, herbicidus ir tirpiklius

• Ilgalaikės bakterinės infekcijos, kaip Helicobacter pylori – ypač susijusi su MALT limfoma

• Amžius – tam tikros limfomos rūšys dažniau pasireiškia vyresniems nei 60 metų žmonėms

Svarbu pažymėti, kad turint vieną ar net kelis rizikos veiksnius, nebūtinai reiškia, kad žmogus susirgs limfoma. Taip pat ir atvirkščiai – liga gali išsivystyti ir neturint jokių akivaizdžių rizikos veiksnių.

Limfomos simptomai

Simptomai dažnai priklauso nuo limfomos tipo ir jos lokalizacijos. Kai kurie pacientai ilgą laiką nejaučia jokių simptomų, o liga nustatoma atsitiktinai, atliekant profilaktinius ar kitus tyrimus. Vis dėlto yra tam tikri požymiai, kurie gali signalizuoti apie galimą limfomą:

• Neskausmingas limfmazgių padidėjimas (dažniausiai kakle, pažastyse ar kirkšnyse)

• Neaiškios kilmės karščiavimas

• Gausus naktinis prakaitavimas

• Nepaaiškinamas svorio kritimas (daugiau nei 10 % kūno svorio per 6 mėnesius)

• Nuolatinis nuovargis ir silpnumas

• Niežulys, dažnai be matomų bėrimų

• Kvėpavimo sutrikimai ar spaudimas krūtinėje (jeigu limfoma paveikia krūtinės ląstą)

• Pilvo skausmai ar pilvo pūtimas (jei pažeisti pilvo limfmazgiai ar blužnis)

Jeigu žmogus pastebi vieną ar kelis iš šių simptomų ir jie trunka ilgiau nei kelias savaites, svarbu kreiptis į gydytoją. Ankstyva diagnostika leidžia greičiau pradėti gydymą ir pagerinti prognozę.

Limfomos diagnostika

Įtarus limfomą, pirmiausia atliekamas išsamus fizinis ištyrimas ir anamnezė. Gydytojas apžiūri limfmazgius, įvertina bendrą sveikatos būklę ir skiria tolesnius tyrimus. Diagnostikos eiga gali apimti šiuos etapus:

• Kraujo tyrimai: vertinama leukocitų, limfocitų koncentracija, kepenų ir inkstų veikla

• Limfmazgio biopsija: svarbiausias diagnostikos metodas, kai paimamas limfmazgio mėginys ir mikroskopiškai ištiriamas

• Vaizdiniai tyrimai: kompiuterinė tomografija (KT), magnetinio rezonanso tomografija (MRT) ar pozitronų emisijos tomografija (PET) leidžia nustatyti ligos išplitimą

• Kaulų čiulpų biopsija: vertinama, ar liga išplitusi į kaulų čiulpus

• Molekuliniai ir genetiniai tyrimai: padeda nustatyti limfomos tipą ir parinkti tikslinį gydymą

Diagnozavus limfomą, svarbu tiksliai nustatyti jos stadiją (nuo I iki IV), nes nuo to priklausys gydymo taktika.

Gydymo galimybės

Limfomos gydymas priklauso nuo daugybės faktorių – ligos tipo, stadijos, agresyvumo, paciento amžiaus ir kitų sveikatos būklių. Šiuolaikinė medicina siūlo įvairius gydymo metodus, kurie dažnai derinami tarpusavyje. Dažniausiai taikomi:

• Chemoterapija: dažniausiai naudojamas gydymo metodas, kai vaistai naikina vėžines ląsteles visame organizme

• Radioterapija: taikoma lokaliai, kai limfoma koncentruota vienoje srityje

• Imunoterapija: naudojami vaistai, skatinantys imuninę sistemą atpažinti ir naikinti vėžines ląsteles (pvz., monokloniniai antikūnai)

• Tikslinė terapija: vaistai, nukreipti į specifinius molekulinius taikinius vėžinėse ląstelėse

• Kamieninių ląstelių transplantacija: taikoma agresyvesnėms formoms arba atkryčio atveju

Kai kurios limfomos, ypač lėtai progresuojančios, gali būti tiesiog stebimos be aktyvaus gydymo. Tai vadinama „aktyviu stebėjimu“ (angl. watchful waiting). Ši strategija taikoma tik tuo atveju, jei pacientas jaučiasi gerai ir liga progresuoja labai lėtai.

Gyvenimas po limfomos diagnozės

Limfoma yra sunki diagnozė, tačiau daugelis žmonių po gydymo gyvena visavertį gyvenimą. Reabilitacijos laikotarpiu svarbu rūpintis tiek fizine, tiek emocine sveikata. Gali būti naudinga:

• Įtraukti švelnų fizinį aktyvumą (vaikščiojimą, jogą)

• Subalansuoti mitybą, įtraukiant daugiau daržovių, vaisių ir liesų baltymų

• Reguliariai lankytis pas gydytoją ir stebėti, ar nėra atkryčio požymių

• Dalyvauti pacientų paramos grupėse ar pasikalbėti su psichologu

Svarbu suprasti, kad gydymo pabaiga nereiškia gyvenimo grįžimo į „seną normą“ – daugelis pacientų patiria naujus iššūkius, bet su tinkama pagalba gali juos įveikti.

Limfoma – tai kompleksinė, tačiau dažnai sėkmingai gydoma liga. Ankstyva diagnostika, pažangios gydymo technologijos ir vis didesnis supratimas apie limfomų įvairovę leidžia pasiekti puikių rezultatų. Nepaisant sudėtingumo, daugelis žmonių su šia diagnoze įgyja antrą šansą gyventi pilnavertį gyvenimą. Kuo daugiau žinosime apie limfomą – jos simptomus, rizikos veiksnius, gydymo galimybes – tuo geriau būsime pasirengę reaguoti laiku.